Pradžia Žvejo dienoraštis
Šiemet rudenį už kairės į savo pusę tempia vasara, o už dešinės jau gana piktokai tąso žiema. Ir tiesa pasakius, nepanašu, kad jam tai nepatiktų - pakilus vėjui pabarsto lapų, tada duoda saulės, tada nuleidžia lietaus su pasislėpusiom snaigėm ir viską džiovina taip greitai, kad balose vos spėjam botus nuplauti. Rodos, net išskrendančių paukščių žvilgsniai ryžtingiau žiūri atgal, nei į priekį.
Visas šitas malonus ir tarp kojų šiugždantis bardakėlis gamtoje, man priminė sau duotą pažadą apie naktinę žūklę rudenį. Tikrai nesu didelis naktinių žūklių fanas, bet norėjosi sugauti 1 kg ir plius karšių, bei baigti testuoti X ežeriuką.
Po poros dieninių žūklių jame patikėjau, kad ir naktį čia galima pagauti gerų egzempliorių.
Žinau, kad kibimų reiks išlaukti, todėl gaudau dviem meškerėm, dviejuose skirtinguose taškuose ir su skirtingais jaukais - SALDINTAS vs. FISHMEAL, gera proga paeksperimentuoti (galit spėti, kuris į nokdauną).
Distancija 40-50 metrų, gylis apie 8 metrus. Kloju abu stalus. O visai netrukus ir sutemsta...
Sulaukiau, sulaukiau aš to ryto. Bet tas išlaukimas buvo labiau principinis, nei iš didelio noro. Naktis buvo tikrai labai rami ir šilta, bet tokia ilga. Tikra miegalė ta rudenio saulė.
Pažadas sau įvykdytas, rezultatą matote - 4 bonusiukai apie 1,5 kg, dar truputis mažesnių ir smulkmės. Ar vertas jis daugiau nei 12 valandų ir ar daug jame malonumo? Nežinau. Ar rezultatas galėjo būti geresnis? Manau, kad taip. Kai viena akis miega, o kita primerkta žiūri į viršūnėlę, ir kai kūnas patingi judėti iš šiltos striukės, faktas, kad neviską pavyko pakirsti ir ištraukti. Ar kada dar kartosiu? Taip, tik su šildomu šizlongu, pypsikais, specialiai dėl manęs anksčiau pakylančia saule ir galimybe laisvai išsimiegoti kitą dieną. Kaip sotūs alkano, taip ir miegoję nemiegojusio neužjaučia.
Tiesa, nokdauno nebuvo, abu jaukai, sakyčiau, lygiaverčiai.
Priedai į jaukus :
Kukurūzas.
Skandintas pinkas ir musės lervos.
Džiovintos musės lervos.
Žuvies miltų (Fishmeal) peletės.
Karšis kibo ant 5-7 musės lervų.
Iki susižvejojimo, Meškerėtieji, pašiugždėkit lapuose, kol nereikia girgždėti ant sniego.
Pro langą žiūrint, akivaizdu - trūksta daugiau vandens lašų ir gamtos taip saugomi spalvotų dažų sandėliai susprogs, pavasaris pilnai užsikurs. O jis visiems siejasi su skirtingais dalykais. Man, kaip dugninės žūklės mėgėjui, tai sezono pradžia (šiemet jau ketvirtosios šios "ligos" metinės), tai metas, kai kelis kartus su dideliu nekantrumu važiuoju gaudyti žiobrių. Žiobris - stipri žuvis, kuri paliko ir stiprų pirmąjį įspūdį prieš, jau minėtus, keturis pavasarius.
Į mūsų upes ir upelius nerštui žiobris atplaukia iš Baltijos jūros. Po neršto dalis jų grįžta atgal į jūrą, dalis pasilieka. Žiobrių žūklei aš dažniausiai renkuosi Nemunėlio upę ir antrąją balandžio pusę (prieš nerštą jie kimba ypač gerai). Šiemet gavau žinių, jog dėl žemo vandens lygio Nemunėlyje ir kituose vandens telkiniuose, žiobrių pagaunama vos po kelis, nors ankstesniais metais, tuo pačiu metu, graibštai būdavo pilni. Pirminiai sprendimai susvyruoja, todėl nusprendžiu nuvažiuoti į Bauskę, ties pačia Nemunėlio pabaiga. Latvijoje žiobrių dar nebuvau gaudęs.
Atvykęs pasirenku nelicenzijuotą upės ruožą (tam tikruose upės ruožuose yra žiobrių nerštavietės, todėl reikalinga licenzija). Apsižvalgau - privažiavimas geras, srovės beveik nėra. Mintys netrunka sugeneruoti abejonių, nes aplink nesimato žvejų. Tačiau vis vien pradedu ir greitai sugaunu keletą kuojų. Taip man gaudant netuos apie kuriuos svajojau, prieina vietinis. Pasikalbame. Jo manymu dar šiek tiek ankstoka, sako, kai pradeda kibti, tai žvejais nusėstas visas krantas būna. Po kiek laiko prieina dar vienas ir viską taip pat pasakoja. Net praskrieja mintis, negi čia toks būdas atsikratyti broliuko lietuvio? Bet tada, antrasis vietinis, pasiūlo nuvažiuoti prie Lielupės (Nemunėlis Latvijoje susijungia su Mūša ir sudaro upę Lielupę, kuri įteka į Baltijos jūrą prie Jūrmalos). Ten ir prasideda geriausia pasakojimo dalis bei žiobrių kelionės iki mano kabliuko.
24 km ir aš jau kitoje vietoje, o vis dar rytas. Vėl apsižvalgau - stovi keletas mašinų (jau geriau), upė graži, plati, prie pat tilto. Nusileidžiu šlaitu, pasiruošiu ir dar kartą iš arčiau viską įvertinu - gylis apie 3 metrus, srovė, bet 40 g laiko, man patinka, galėsiu gaudyti lengvu įrankiu, distancija patogi - apie 20 metrų. Iš ankstesnių patirčių žinau, kad žiobrį jaukinti reikia, todėl 2 kg krevetės kvapo jauko jau kibire. Vietoje gyvų musės lervų, už kurias būčiau sumokėjęs tikriausiai nemažiau, malu krevetę. Jokios prabangos, labiau išskaičiavimas su pliusu, nes žiobris krevetę mėgsta. Man besiruošiant, tiesiog akyse, latvis ištraukia žiobrį, puiku, galvoju, labai puiku. Nueinu pasikalbėti. Pasirodo, šiandien tai pirmas jo laimikis. Masalui naudoja tik musės lervas, gaudo plūdinėmis meškerėmis. Šnektelėjęs grįžtu į savo vietą jaukinti.
Gerų 10 šeryklų su malta krevete į tašką. Po startinio kabinu 1 metro ilgio, 0,12 storio pavadėlį (kabliukas Ovner Chinta Nr.10, sistema prie pinto valo pririštas feedergum) ir su tapačia šerykla darau permetimus kas 5 min. Tylu. Praeina valanda. Latviai meškerėmis nebemojuoja, visi sulindę į automobilius. Vienas praeidamas tarsteli, kad reikia laukti, kol pajudės. Aš nesiruošiu trauktis ir toliau šeriu tašką. Beveik 1 kg jauko greit ištirpsta. Pakeičiu veiksmus - mažinu šeryklą, bandau kabinti 1,5 m pavadėlį, kuris žiobrių žūklėje jau ne kartą pasiteisinęs, "tepu" sumuštinį krevetė plius musės lerva. Ir situacija pradeda keistis.
Staiga keletas stiprių patempimų, kertu - nieko, prisitraukiu šeryklą - kablys beveik tuščias. Greitas permetimas, vėl kartojasi - kablys visiškai tuščias, o juk masalas nemažas, tikrai ne smulkmė.
Grąžinu 1 m pavadėlį, vėl greitas permetimas, staigus kibimas ir opapa, kaip į "kelmą". Kaip tokiai nedidelei žuviai pasipriešinimas tikrai geras. Įrankis lengvas, jautrus. Jausmai nuostabūs, šypsena šviečia. Greitai ištraukiu ir antrą, ir trečią, ir ketvirtą, ir penktą - tai yra norma Latvijoje, kitus privalėsiu paleisti, bet man tai nesudaro visiškai jokios esmės, nes tikslai ne tie. Geras pavyzdys užkrečia ir į trasą sugrąžina latvius. Į upę skraido jauko rutuliukai, švyščioja meškerės.
Iki pietų sugaudau ir lietuvišką normą, o iš viso 15 vnt. žuvies. 14 val. baigiasi jaukas ir apipiltas latvių klausimų, kodėl taip anksti, kodėl dabar, kai taip gerai sekasi, aš šaltu veidu tiesiog išvažiuoju namo.
Tai suskaičiuokim viščiukus:
1. Žiobris - didžiausias virš 600 g.
2. Diena - labai šiltai pristačiusi pavasarį.
3. Žūklė? Be klausimų - fantastiška!
4. Šypsena - kutenanti ausis.
5. Vietiniai žvejai - dosnūs patarimais.
6. Vietos - naujai atrastos.
7. Pirmi kartai - ištinka būnant ir 40-ies.
8. Pakartoti? Tikrai taip ir kuo greičiau.
Lietau, dar pasirodyk, dažų sandėliai, susprokite!
Iki susižvejojimo, Meškerėtieji.
Pavasaris, pavasaris, kolektyvas rėkiu visa gerkle pavasaris.
Ne koks iš manęs pavasario šauklys, bet manau ne retas su manimi sutiks, kad oro įkvėpimas šiuo metu laiku pats geriausias.
Su mano minėtu oro pagerėjimu kiek vienam ne tik plaučiai atsigauna, bet ir akys krypsta vandens link, kas į mažesne kas į didesne upe, bet veiksmas ant kranto aktyvėja lygiagrečiai su žuvies aktyvumu vandenyje. Aš ne išimtis sulaukes momento kuomet galiu skirti diena ankstyvojo pavasario žuklei, neriu visa galva į procesą.
Žūklės vietos pasirinkimas man ir daugeliui Kauniečiu, kažkam jau atsibodės ir nekeliantis jokiu gerų emocijų, jau nekalbant apie sportinį azartą, bet mano mylimas ir visada man įdomus Nevėžis, upė daugeliui pažystama nuo A iki Z
Kaip visada pavasari ir rudenį su vietomis ne pyragai, todėl nusprendžiu penkta ryti būti ant kranto ir ką jūs mąstote automobilį ieškojau kur pasistatyti, jau nekalbant apie žūklės vieta, bet žvejai paprasti man atranda kelis kvadratinius metrus, aišku įkanda,kad matai su platforma tai šluos čia krantą, bet be jokių pykčiu sulauke pirmų rytmečio spindulių pradedame pirma 2019 atvirojo vandens žūklės sezono atidarymą.
Distancija pasirenku praskanaves dugną ir mano distancija pasimatavus 20 m, tokioje distacijoje niekam nemaišau, kadangi daugelis žūklauja tolimesnėse distacijose, pasirinktas pašaras "Traper Gold " serijos iš dviejų komponentų tai "Magic" ir "Competition" tai ganėtinai smulkūs jaukai savyje turintis ne mažai aktyviųjų dalelių tokių kaip kanapės ar kiti žuvims labai patinkantys kepiniai. Mano pasirinktų pašarų dar vienas privalumas tai juoda spalva kuri manau, kad daugelis pritars labai tinkama šiam metų laikui, mano minėtus pašarus gaminuosi iš vakaro, nesistengiu, kad pašaras būtu inertinis tiesiog ant kranto tamsoje manau, kad nebus labai malonus reikalas juos maišyti. Jaukinu su vidutine šerykla "Feeder Sport" tempa palaikau ganėtinai ne mažą, galima sakyti duodu be gailesčio, bet mano tempą reguliuoja kimbanti žuvis kuria per pirmąsias 20 pasistatau į tašką iki pat žūklės pabaigos, be abejones turėjau kelėta pauzių bet kelios korekcijos (pavadelis, kabliukas, masalu kombinacijos) ir mano kibimai eina kaip iš patrankos. Chemijos ar taip vadinamų " Boosterių" nenaudojau nes upė gyva ir tik mokėk pasiimti žuvį, visa paslaptis tempo pasirinkimas ir darbas su gyvų priedu padavimu į tašką mano atveju iš gyvų buvo dedama tik musės ir uodo truklio lervos, kiek ir ko dėti tikrai negaliu pasakyti, kadangi visas poreikis matomas žūklės eigoje, ant kabliuko tas pats masalas ir tik įvairios jų kombinacijos, kaip šalimais žūklavęs kolega sakė " turbūt pas tave dresuoti matyliai ir dzikai, kad taip neblogai kimba" taip, kad norėdamas pasinaudoti eteriu norėčiau padėkoti Liudui Zaikauskui už geriausiai dresuotus masalus ir beabejonės Feederfishing klubo kolegoms už suteikta naudinga informacija kuri padėjo produktyviai praleisti laiką.
Kaip straipsnio pradžioje rėkiau pavasaris taip ir dar kartą sveikinu visus su atėjusiu pavasariu, gerų laimikiu, nenutrauktų sistemų ir gerų emocijų.cijų,
SUSITIKSIME ANT KRANTO !!!
Kolektyvas ilgai neiškentęs, praktiškai nuo šventinio stalo susirinkęs informaciją, kad Minija neužšalus, sumastėm, kad reikia nupūsti dulkes nuo platformų, griebti feederiukus ir suorganizuoti kelionę į žemupį. Nors sausio pradžia, pati žiema! Bet noras nugalėjo , patogiai atsisėsti, užsimesti meškerę, o gal ir pamatyti kibimą… Tad ilgai nemastę, susitarėm savaitgalį padaryti išvyką į Mingę. Kadangi bendraminčių atsirado nemažai, pasidalinom į pora ekipažų, susikrovėm amuniciją kaip vidurvasarį ir ankstų sekmadienio rytą, suitarem išvykti į 2019 metų feederio atidarymą…
Pašarus maišau iš vakaro, pagal orų prognozę, numatomas ryte šaltukas, tad maišymas ant kranto labai apsunkintų, jaukas sunkiai įgers vandenį, o dar blogiau, šals rankos… Naudoju 2 rušių pašarus, kuojai ir universalų upei, viską sumaišau ant saldaus aromikso… Mintis, kad mes gaudysim kuojas, aisku jei išeis žvejoti. Širdis virpa iš jaudulio, nes juk ryt, jau ryt iš ryto, vėl sėdėsiu ant platformos, ir akylai stebėsiu meškerįs galūnę…. Pasiimu du kotus, nes nežinia kaip su srove, 70 ir 90 gramų užmetimais, susirandu ritės būgnelį su mono valu, nes prognozės nedžiugina, rodo minusiuką, mono valas sunkiau apšala, tad tokiu metų laiku, apie pintuką net negalvoju, nes jis prie minusinės temperatūros akimirksniu sušals…
Dar prieš miegą susirašom su klubiečiais, kada išvykstam ir laukiam ryto. Kaip užmigti, kaip užmigti vis galvoju vartydamasis lovoje, vis sukasi mintys, kaip nuvažiuosim, ką rasim, o gal ledas, o gal žoles neša, o gal viskas bus gerai, ramybės neduoda už lango minusinė temperatura, kuri neįpatingai džiugina, juk mes ne ant ledo važiuojam… Štai ir jis, žadintuvo signalas!!! Greit į aprangą, už arbatos termuso ir į lauką, štai ir kolega Aistis pasirodė, kadangi jau mes susikrovę tai šokam į automobilį ir su šypsenom lekiam susitikti su kolegomis kurie prisijungia į mūsų didžiają kelionę. Aivaras Renatas ir Ignas vėluoja, tad po trupuytį judam tikslo link.. Kadangi kelias slidus, neskubam, laiko daug, planas būti ant kranto su saulės patekėjimu. Keli sustojimai ir horizonte brekšta saulė, dangus nei debesiuko, visa tai nuotaiką dar labiau pakelia. Ilgai netrukus pasiekiame Mingės kaimelį. Viskas gražu, švinta, vėjas silpnas, vanduo lyk švarus, ta prasme, be ledų ir šiukšlių. Nusprendziam, kad reikia važiuoti iš kitos pusės upės, ten patogesnė žvejybos vieta.. Neilgai trukus mes jau savo vietoje, randame dar vieną žmogelį kuris ruošėsi žvejoti, truputį neramina vienas dalykas, kad pakankamai šalta, pasirodo kad turime visus 6 laipsnius šalcio, bet kadangi mes čia, ruošiamės...
Keista, sniego nei snaigės, sausa...Bet vėsu.. Įdomus jausmas, katik sėdejom prie Naujūjų metų stalo, o už kelių dienų atidarinėjam feederio sezoną...
Rytas matosi kad bus superinis. Nuotaika, pas visą kolektyvą puiki, visi greitai stengiasi susidelioti savo žaislus, labai geras jausmas, atrodo kad žiemos jau nebus, kad šiandien jau pirma atviro vandens diena, bet kaip pagalvoji, žiema dar tik ateina....
Kad ir kaip bebūtų fainai, čia su tais vasaros žaislais tenka renktis kaip žiemą, nes tie -6 labai jau kanda J Truputį neramina tai, kad gali šalti žiedeliai...
Vaizdas virpinantis širdį, štai juk mūsų darbo vietos, mūsų maži džiaugsmeliai, kuriems mes tiek daug dėmesio skiriame... Ši ryta turime kolega vardu Aistis, kuris pirmą kartą išbandys platformą, nes visad žvejodavo nuo kėdės, jam išvis įdomu kaip čia kas renkasi ir kas iš to gausis...
Štai ir mes Feeder Fishing klubo narių saujelė, kurie su dideliu entuzijazmu, spjovėm į gamtos išdaigas ir atidarom naują 2019 metų feederio sezoną... Aivaras, Renatas, Ignas, Aistis ir aš , pasidalinę gyvus masalus, po truputį užimam tas patogias vietas prie vandens...
Nepraėjus nei 10 minučiu, iš Aistčio išgirstu: kaip cia patogu, kaip čia viskas po ranka.... čia tas žmogus kuris pirmą kartą sėdi ant platformos... Matosi, žmogaus lūkesčiai viršyti...Viskas super ir fainai, bet nespejus užmesti, pamatome, problema: neša ploną ledą, nedaug, bet jis trugdo. Bandome jų išvenkti mesdami į jų tarpus, viršūnę laikom palei vandenį. Srovė neįpatingai stipri, 50g šėryklą laiko. Bandome žvejoti. Valio! Išgirstu.. Aivaras atsidarė, turi žuvį, nedidelė kuoja, bet tai labai pakelia visam kolektyvui nuotaiką.. Juokiamės, kad matylių neina mauti, jie trupa, gyvi masalai šala ant akių… Bet ko čia stebėtis, juk minusas.
Saule kyla, bet šaltis nekrenta, gera žinia, nustoja nešti ledukus. Kibimas visiems, visi džiaugiasi atsidarę, nedidelės kuojos tikrai agresyviai kimba, pasitaiko ir ešeriukų ir aišku pūgžlių. Tik va pagrindinė problema...
Šala žiedukai ir net labai, Ignas jau nulaužė vieną viršunę, keikia, bet žvejoja toliau, nes kimba, o taip išsiilgus feederio, galima ir pasikankinti J Vienas kolega pasirodo turi vazelino J)), bandom juo tepti žiedukus, tas gelbėja, bet neilgam, tenka karts nuo karto tuos ledus nukrapštyti pirštais. Visas mūsų kolektyvas dalinasi įspūdžiais.Super leidžiamas laikas, saulei pakilus auksčiau, žiedeliai praktiškai neužsalinėja, džiaugiames geru oru, gera kompanija ir sėdėjimu ant platformų...
Būsime pataikę su žvejyba, kad ir temperatūra mūsų nelepino, bet pažvejoti pavyko, Minijos upė tikrai dosni, kad ir neperdidžiausiais egzempliorias, bet jų gausa....
Vienas iš pakankamai dažnų egzempliorių, kurių gausa galejo pasigirti Aistis J O va mažas kuojas, visa diena is mūsų rinko, kranto draugas, kurs visas iki vienos nešė namo, juokavome: kad seimininkas liepe pietus sunešti. :D
Kadangi vienintelis Aivaras įmerkė tinkliuką į vandenį, tai tik jis gali pasigirti ką pagavoJ, nors mes, irgi labai neatsilikom J... Rezumavę rezultatus, kaip šiam metų laikui, tikrai neblogai sugaudėme...Išskirtiniu masalų nebuvo, kibo tiek ant matylio, tiek ant pinkučio, dzykelio, asmeniškai man, taip ir neteko išbandyti...
Taip bejuokaudami, šauniai praleidomę laiką, su meškerėmis rankose, puikus oras, puiki kompanija. Viskas kažkada baigiasi, kaip ir šita mūsų žvejyba, tad bandom krautis daiktus ir judėti link namų, laukia tolimas kelias.. Taip atsisveikinę su klubo nariais, pasukome namų link.. Noriu padėkoti Aivarui, Renatui, Ignui ir Aisciui už gerą nuotaiką ir puikią feederio atidarymo žuklę, nepamirškit, šiandien sausio 5 diena .
Paskutinį balandžio savaitgalį Latvijoje dalyvavau komandinėse dugninės - feeder meškerės varžybose VVA KAUSS 2018, kurias organizavo Latvijos feederio klubas VVA. Tai buvo mano pirmosios varžybos.
Dvi dienas netoli Salaspils hidroelektrinės, prie jos didenybės Dauguvos, taškantis vandens purslams surėmę meškeres kovojo 10 komandų. Nepasikuklinsiu varžybas pavadindamas tarptautinėmis. O kodėl ne? Jos juk vyko tarp tautų - latvių ir lietuvių.
Trispalvėms Lietuvos meškerėms atstovavo klubas Feeder Fishing Team su trimis savo komandomis, iš kurių viena pasikvietė mane ir avansu patikėjo, visai kaip kadaise NBA patikėjo Arvydu Saboniu (oi nemirčiau iš kuklumo, oi nemirčiau).
Latviai mus priėmė svetingai, bet ar tokia pati svetinga bus ir Dauguva su savo žvynuotais gyventojais, dar nežinojau.
Apie pačias varžybas plačiai nerašysiu, tačiau paminėsiu, kad jau pirma treniruotė parodė, jog lengva nebus - telkinys sudėtingas, žuvį daugiausia reikėjo "krapštyti" iš maždaug 60-70 metrų atstumo. Sunku, bet tuomet optimistiškai mąsčiau, kad sąlygos juk visiems bus vienodos.
Pirmoji varžybų diena, pagaliau pirmas mano startas. Papuolu į C sektorių, kuris kaip vėliau parodė žuvimi neblizga. Ir štai, labai netolima ateitis, t.y. dienos pabaiga, ir aš akis į akį su vis dar tuščiu savo sietu. Žandai užkaista, Arvydui Saboniui NBA jaučiu sekėsi geriau. Apsidairau, o netoli manęs intriga - mūsų klubo kolega Giedrius kryptingai artėja prie geriausio dienos rezultato (lyg ir pakvimpa ąžuoliniais vainikais) ir tik terkšt antausis - paskutinėmis minutėmis šalia gaudantis VVA klubo žvejys sugauna didžiausią tos dienos ir visų varžybų žuvį - 1,650 kg karšį bei pasidovanoja pirmosios dienos pergalę. Įspūdinga, va tau ir namų sienos, va tau ir savi krantai.
Antrą dieną oras ir žuvies svoriai daugumai gerėja, o tiems, kuriems nesisekė įtakos turėjo sektorius, sugebėjimai prisikviesti žuvį ir visa puokštė kitų, žvejams puikiai numanomų veiksnių. Man pavyksta išlipti iš nulio. Sugaunu keturias nedidelias žuvis, bet tas neguodžia, varžybas baigiu su maksimaliu baudos balu.
Varžybose visą laiką dominavo ir jas laimėjo organizatoriai bei šeimininkai - Latvijos klubas VVA, ir čia į situaciją jau galima pažvelgti iš dviejų Mažųjų AŠ perspektyvos:
- Blogasis AŠ: ai tai ką čia, bepigu laimėti, kai savuose krantuose žvejoja, visas upės žuvis mintinai žino, vardais šaukia ir su Brainstorm (legendinė latvių roko - pop grupė) daina pas save vilioja (...Maybe we could divide it in two turiuriuriu..).
- Gerasis AŠ: gal juos tas dvi dienas ir lydėjo daugiau sėkmės, tačiau neabejotinai vyrai buvo tikrai gerai pasiruošę.
Mūsų komandos bendroje įskaitoje užėmė 5, 6 vietą, o ta, kuriai atstovavau aš 9 vietą (mano nekuklumas valso žingsneliu nulingavo į kamputį, tyliai parūkė ir grįžo).
Bet kuriuo atveju vieta nesvarbi. Tai buvo žiauriai kietas savaitgalis su pirmuoju mano nenusisekisiu, bet tikrai vertingu startu, su papildytu naujų žinių bagažu, su patarimais, kurių negailėjo Feederfishing Team klubo kolegos. Ačiū jiems už tai, ačiū už gerą nuotaiką ir nepamirštamą laiką.
Jūsų didenybe, Dauguva, tavo mįslę mes dar įminsime ir mūsų saulei patekėjus šoksim pergalės šokį.
Iki susižvejojimo, meškerėtieji!