Laikas, kai per mėnesį galėjai išgyventi vėlų pavasarį, rudens vidurį ir ankstyvą žiemą atrodė utopija, jau seniai praeityje. Naujaisiais Metais stebint, kaip riedėdami link lango apačios, lyg Dakaro lenktynėse, kuris greičiau, vienas su kitu varžosi lietaus lašai, mano širdis vis dar džiaugiasi, kad per šv. Kalėdas buvo sniego. Ir apskritai lenkiu galvą Motušei Gamtai už padovanotą nuostabų gruodį bei galimybę pabaigti metus prie atviro vandens. Mintyse už tai pažadu rūšiuoti šiukšles, daugiau važinėti dviračiu, rečiau užvesti automobilį ir nenaudoti "celafaninių" maišelių.

Ketvirtas pagal dydį Lietuvos ežeras Sartai su savo nuostabia gamta ir tuščiomis pakrantėmis, gruodį mane priėmė net tris kartus. Paskutinius du, man dar saldžiai miegant, mažasis "AŠ" su armonika rankose jau traukė:

"Nars da rytas unkstus,

Netingėk, kelkis tu,

Paskubėk, susiruošk

Ir graičiau unt Sartų".

Tokiu metu mūsų apylinkėse sutikti dugninės žūklės mėgėjų - tas pats, kaip sulaukti tikrai paskutinio grupės SEL koncerto. Bet, kaip parodė antra žūklė, pasiekti neblogų rezultatų tikrai galima. Nevaidinsiu, lengva nebuvo, turėjau įdėti pastangų - pasirinkti tinkamą pakrantę, pasiekti gilesnę 7,5 m telkinio vietą, dėl to ir gaudymo distancija buvo beveik 60 m. Nemenką atstumą, kaip stropus mokinys, išnaudojau taiklumo ir metimo technikos lavinimui. Spąstų norėjosi gerų, todėl naudojau 0,1- 0,07 storio pavadėlius su mažais 18 numerio kabliukais.

Prieš šventinis meniu skurdus (jei jau pasninkas, tai visiems Dievo kūriniams): jaukas maišytas su gruntu, pagardintas saujele kepintų kanapių, paspalvintas džiūvėsėliais, pakvepintas koncentratu - kuoja. Po poros startinių šeryklų, prie kuklių vaišių žuvis susirinkdavo gana greitai: pirmosios ir alkaniausios, kaip visada, prisistatydavo kuojos, nedideli plakiai.

Įdienojus situacija pasikeitė. Smulkmė pasitraukė. Mano akių vyzdžiai išsiplėtė, tapo jautresni, pabudo susikaupimas, mat mano budrumą sugalvojo patikrinti tinginiai karšiukai. Prasidėjo tikras ir įtraukiantis žaidimas. Kibimus, kurių nedaug, kurie reti, bei vos matomi, provokavau nuolatiniu masalų keitimu, skirtingais kombinacijų variantais.

Pražiopsai, pavėluoji ir tu vėl prie starto linijos. Kartais ištraukiu du, kartais šešis, kaip pasiseka. Galvoju, kad jie ten yra, bet priversti dažniau griebti masalą nepavyksta. Tiesa, turiu dar ir neišnaudotų kozerių - dipai, deficitinė uodo truklio lerva. Žodžiu, kaip krepšinyje dėl kiekvieno atšokusio kamuolio, taip žvejyboje dėl kiekvienos žuvies, pakovoti reikia.

Niekada nebūna paprasta, po visko visada yra apie ką pagalvoti, pažintis su Gamta šiuo metų laiku yra visai kitokia, o ramybė traukia grįžti - tai didžiausias žieminio feederio žavesys.

Būkime atsakingi, tam kad sniegas per šv. Kalėdas būtų įprastas, o kiekvienas metų laikas gyventų 3 mėnesius.

Iki susižvejojimo!