Starkis – pailga, smailagalvė žuvis. Be smulkių dantų, žanduose turi po du didelius dantis, primenančius iltis. Nugarinių pelekų yra du; jie turi kietus duriančius spindulius. Nugara žalsvai pilka, pilvas baltas; šonuose yra 8 – 12 tamsių dėmių, kurios dažnai sudaro skersai kūną einančius dryžius. Nugariniai ir analinis pelekai pilki, išmarginti tamsiomis dėmelėmis, kiti pelekai – šviesiai geltoni.

Starkių aptinkama nuo Elbės iki Uralo, didesnėse upėse, įtekančiose į Baltijos, Juodąją, Azovo, Kaspijos bei Aralo jūras, taip pat ir dideliuose ežeruose. Lietuvoje starkiai gyvena Kuršių mariose,  ypač daug jų pietinėje dalyje. Nemunu jie pakyla net iki Kauno. Starkių yra įveista ežeruose. Laikosi augalais neapaugusiuose vandens baseinų plotuose, 3 -4 metrų gylyje. Mėgsta švarų, turtingą deguonies vandenį, anglies dvideginio kiekiui vandenyje yra daug jautresni, negu, pavyzdžiui, karšiai. Didelis vandens drumstumas, ypač po ilgesnio ir smarkesnio lietaus, dažnai esti starkių žuvimo priežastis. Starkių jaunikliai paprastai laikosi netoli pakraščių. Pirmaisiais gyvenimo mėnesiais starkiai minta smulkiais vėžiagyviais, vėliau vabzdžių lervomis, moliuskais, kirmėlėmis ir žuvų jaunikliais, suaugę yra plėšrūs, skirtingai lydekoms, dažniausiai naktį aktyviai gaudo mažas žuvis, pavyzdžiui, stintas, aukšles, seliavas, gružlius, pūgžlius. Auga starkiai palyginti greitai, pavyzdžiui, ketverių metų amžiaus būna maždaug 40 – 45 cm ilgio ir sveria 600 – 800 gr. Užauga daugiau kaip 1 m ilgio ir iki 12 kg svorio. Subręsta starkiai ketvirtaisiais penktaisiais, rečiau trečiaisiais gyvenimo metais. Neršia paprastai gegužės mėnesio pirmoje pusėje, netoli pakraščių, 0,5 – 1 m gilumoje, kur smėlėtas, žvirgždėtas, akmenuotas dugnas, taip pat ir kur yra povandeninių augalų. Nerštą gana sunku pastebėti, nes starkiai neršia be triukšmo ir nesirenka dideliais būriais. Vislumas – 200 000 – 500 000 ikrelių, o stambesnių individų – ir didesnis.

Starkių žuviena balta, skani, tačiau neriebi (0,2 – 0,6% riebalų), smulkių kaulų mažai.

Starkis pradedamas žvejoti nuo balandžio mėnesio, kai atslūgsta ir praskaidrėja potvynio vanduo. Starkis pradeda imti masalą po neršto ir ima iki spalio mėnesio. Žvejojamas jis nuo vakarinių prieblandų iki aušros. Pastebėta, kad vidurnaktį kimba kiek blogiau. Dienos metu laikosi gilesnėse duobėse ir nesimaitina.

Starkis žvejojamas gilesnėse vietose, tarp akmenų, kerplėšų, prie vandens sūkurių. Žvejojamas spiningu, plūdine, vilktine, skrituliais. Spiningui kotas imamas ilgesnis, masalas – žuvelės pavidalo nedidelės blizgės, aukšlės imitacija, gabaliukas aukšlės, pritvirtintas prie stambaus paprasto kabliuko. Plūdinei kotas parenkamas stiprus ir ilgas, masalas – gružlys arba aukšlė. Bet kuriuo būdu žvejojant, masalas turi būti arti dugno. Įsidėmėtina, kad starkiui masalas turi būti smulkus.

Starkis ima masalą energingai ir užtikrintai – dažnai pats užsikerta. Užkirstas starkis staigiai ir stipriai metasi į šalį, mėgina pasprukti ir pasislėpti tarp povandeninių daiktų. Žvejas turi stengtis sumaniai atlaikyti šį starkio šuolį ir, jeigu galima, išvilkti jį į atvirą vandenį ir nuvarginti. Būna, kad jau nuvargintas ir prie kranto privestas starkis pakartotinai smarkiai pasipriešina, todėl privestą starkį reikia imti graibšteliu. Bet starkis priešinasi neilgai. Starkio žvejyba kai kuo yra panaši į lydekos.

Starkis – Sander lucioperca, sterkas, sudokas, Zander, Бяла риба, Koha, Kuha. Smuđ, Sandacz, Судак.