Pro langą žiūrint, akivaizdu - trūksta daugiau vandens lašų ir gamtos taip saugomi spalvotų dažų sandėliai susprogs, pavasaris pilnai užsikurs. O jis visiems siejasi su skirtingais dalykais. Man, kaip dugninės žūklės mėgėjui, tai sezono pradžia (šiemet jau ketvirtosios šios "ligos" metinės), tai metas, kai kelis kartus su dideliu nekantrumu važiuoju gaudyti žiobrių. Žiobris - stipri žuvis, kuri paliko ir stiprų pirmąjį įspūdį prieš, jau minėtus, keturis pavasarius.

Į mūsų upes ir upelius nerštui žiobris atplaukia iš Baltijos jūros. Po neršto dalis jų grįžta atgal į jūrą, dalis pasilieka. Žiobrių žūklei aš dažniausiai renkuosi Nemunėlio upę ir antrąją balandžio pusę (prieš nerštą jie kimba ypač gerai). Šiemet gavau žinių, jog dėl žemo vandens lygio Nemunėlyje ir kituose vandens telkiniuose, žiobrių pagaunama vos po kelis, nors ankstesniais metais, tuo pačiu metu, graibštai būdavo pilni. Pirminiai sprendimai susvyruoja, todėl nusprendžiu nuvažiuoti į Bauskę, ties pačia Nemunėlio pabaiga. Latvijoje žiobrių dar nebuvau gaudęs.

Atvykęs pasirenku nelicenzijuotą upės ruožą (tam tikruose upės ruožuose yra žiobrių nerštavietės, todėl reikalinga licenzija). Apsižvalgau - privažiavimas geras, srovės beveik nėra. Mintys netrunka sugeneruoti abejonių, nes aplink nesimato žvejų. Tačiau vis vien pradedu ir greitai sugaunu keletą kuojų. Taip man gaudant netuos apie kuriuos svajojau, prieina vietinis. Pasikalbame. Jo manymu dar šiek tiek ankstoka, sako, kai pradeda kibti, tai žvejais nusėstas visas krantas būna. Po kiek laiko prieina dar vienas ir viską taip pat pasakoja. Net praskrieja mintis, negi čia toks būdas atsikratyti broliuko lietuvio? Bet tada, antrasis vietinis, pasiūlo nuvažiuoti prie Lielupės (Nemunėlis Latvijoje susijungia su Mūša ir sudaro upę Lielupę, kuri įteka į Baltijos jūrą prie Jūrmalos). Ten ir prasideda geriausia pasakojimo dalis bei žiobrių kelionės iki mano kabliuko.

24 km ir aš jau kitoje vietoje, o vis dar rytas. Vėl apsižvalgau - stovi keletas mašinų (jau geriau), upė graži, plati, prie pat tilto. Nusileidžiu šlaitu, pasiruošiu ir dar kartą iš arčiau viską įvertinu - gylis apie 3 metrus, srovė, bet 40 g laiko, man patinka, galėsiu gaudyti lengvu įrankiu, distancija patogi - apie 20 metrų. Iš ankstesnių patirčių žinau, kad žiobrį jaukinti reikia, todėl 2 kg krevetės kvapo jauko jau kibire. Vietoje gyvų musės lervų, už kurias būčiau sumokėjęs tikriausiai nemažiau, malu krevetę. Jokios prabangos, labiau išskaičiavimas su pliusu, nes žiobris krevetę mėgsta. Man besiruošiant, tiesiog akyse, latvis ištraukia žiobrį, puiku, galvoju, labai puiku. Nueinu pasikalbėti. Pasirodo, šiandien tai pirmas jo laimikis. Masalui naudoja tik musės lervas, gaudo plūdinėmis meškerėmis. Šnektelėjęs grįžtu į savo vietą jaukinti.

Gerų 10 šeryklų su malta krevete į tašką. Po startinio kabinu 1 metro ilgio, 0,12 storio pavadėlį (kabliukas Ovner Chinta Nr.10, sistema prie pinto valo pririštas feedergum) ir su tapačia šerykla darau permetimus kas 5 min. Tylu. Praeina valanda. Latviai meškerėmis nebemojuoja, visi sulindę į automobilius. Vienas praeidamas tarsteli, kad reikia laukti, kol pajudės. Aš nesiruošiu trauktis ir toliau šeriu tašką. Beveik 1 kg jauko greit ištirpsta. Pakeičiu veiksmus - mažinu šeryklą, bandau kabinti 1,5 m pavadėlį, kuris žiobrių žūklėje jau ne kartą pasiteisinęs, "tepu" sumuštinį krevetė plius musės lerva. Ir situacija pradeda keistis.

Staiga keletas stiprių patempimų, kertu - nieko, prisitraukiu šeryklą - kablys beveik tuščias. Greitas permetimas, vėl kartojasi - kablys visiškai tuščias, o juk masalas nemažas, tikrai ne smulkmė.

Grąžinu 1 m pavadėlį, vėl greitas permetimas, staigus kibimas ir opapa, kaip į "kelmą". Kaip tokiai nedidelei žuviai pasipriešinimas tikrai geras. Įrankis lengvas, jautrus. Jausmai nuostabūs, šypsena šviečia. Greitai ištraukiu ir antrą, ir trečią, ir ketvirtą, ir penktą - tai yra norma Latvijoje, kitus privalėsiu paleisti, bet man tai nesudaro visiškai jokios esmės, nes tikslai ne tie. Geras pavyzdys užkrečia ir į trasą sugrąžina latvius. Į upę skraido jauko rutuliukai, švyščioja meškerės.

Iki pietų sugaudau ir lietuvišką normą, o iš viso 15 vnt. žuvies. 14 val. baigiasi jaukas ir apipiltas latvių klausimų, kodėl taip anksti, kodėl dabar, kai taip gerai sekasi, aš šaltu veidu tiesiog išvažiuoju namo.

Tai suskaičiuokim viščiukus:

1. Žiobris - didžiausias virš 600 g.

2. Diena - labai šiltai pristačiusi pavasarį.

3. Žūklė? Be klausimų - fantastiška!

4. Šypsena - kutenanti ausis.

5. Vietiniai žvejai - dosnūs patarimais.

6. Vietos - naujai atrastos.

7. Pirmi kartai - ištinka būnant ir 40-ies.

8. Pakartoti? Tikrai taip ir kuo greičiau.

Lietau, dar pasirodyk, dažų sandėliai, susprokite!

Iki susižvejojimo, Meškerėtieji.