Kaip turbūt daugelis žinot, pačios varžybos vyko lėtos tėkmės upėje, kurioje gylis iki 3m, plotis iki 75m.

Čia išdėstysiu tik savo – Rimo Kudirkos mintis, kurios nebūtinai turi sutapti su kitų nuomone J

Kaip ir visada, kiekvienos rinktinės pagrindinis darbas, surasti rėmėjus, ruoštis įrangą. Kaip bebūtų keistą, lengviau buvo rasti mus palaikančių rėmėjų, nei žinoti ką ruoštis iš įrangos :). Tikrai nei vienas neįsivaizdavom, kad pavadėliai bus 0.18 – 0.20. Bet pasiruošėme ir turėjome visko.

Pirmoji treniruotė – jokių susipažinimų su telkiniu, jokių laisvų programų. Kiekvienas gavome skirtingas užduotis, skirtingus jaukus, kas žemes, o kas aukšlių gaudymą. Pirmąją dieną teko treniruotis plačiame bokse, kuriame itin sėkmingai gaudžiau karpius ir karosus iš 74m distancijos. Laurynui atgaudžius 2h aukšles, buvo aišku, kad jis neturi jokių šansų sugaudyti panašų svorį nei mūsų. Tad po pirmos treniruočių dienos, aukšles atmetėm, nes visi turėjome stambios žuvies.  Pirmąją treniruočių dieną naudojau Milo jauką, kurio realiai reikėjo labai minimaliai. Nes kiekviena pilna šėrykla klijuotų musės lervų, su trupučiu jauko keliaudavo į tašką, kas puikiai suveikė ir davė labai solidų rezultatą. Kiti gyvus padavinėjo žemėmis, bandomi buvo sliekai.

Antroji treniruotė – Šioje treniruotėje jau neveikė didelis kiekis paduodamų musės lervų, karpių kibimų buvo sunku sulaukti prie pat priešingo kranto. Toliau eksperimentavom su jaukais ir kitais priedais, turėdami griežtai laikytis duotų nurodymų, dirbti tik su tam tikrais priedais. Šioje treniruotėje viskas pasikeitė, kaip pradėjome gaudyti iš upės vidurio, iškart už žolių linijos. Kibo stambūs karpiai, kurių sugavome daugelis komandos narių. Tad kaip ir sekėsi toliau su stambia žuvimi.

Trečioji treniruotė išsiskyrė tik tuo, kad priešingame krante buvo vieni kliuviniai, kur ir laikėsi karpiai. Jie kibo puikiai, bet foto sesijai į krantą, keliavo tik retas, nes visi likdavo kliuviniuose, nepadėjo net 0.2 pavadėlis, tiesinosi kabliukai, trūko feedergumos. Ir vėl stambi žuvis kibo gerai. Beja, kiekvieną dieną, eksperimentavom su grūdinėmis kultūromis, ir jų padavimu į tašką. Vakare po treniruotės prisijungė Zabolcas Timar, kuris sustiprino trenerių štabą.

Ketvirtoji treniruotė – Zabolco dėka, nuo šios dienos turėjome įvairias grūdines kultūras, kurias mums išvirdavo ir paruošdavo Vengras. Treniruočių boksas žuvingas, orentavomės į karpius, turėjom puikius rezultatus.  Paskutinė treniruotė, kur galutinai atmetėm žemes, liko apsispresti, kurį jauką pasirinkti, Milo ar Timar. Iškart parašysiu, kad pasirinkome Timar jaukus, kurių reikėjo labai minimaliai, kad iš pilnos šėryklos nebyrėtų grūdinės  kultūros, kurias uždarydavome jauku. Gyvų padavimas į tašką ir buvo atmestas, nes sutraukdavo didelį kiekį aukšlių.

Penktoji treniruotė – papuolame į mažiausiai žuvingą zoną. Pirmas tikslas karpiai, jų sugauname, bet ne visi. Paskutinę dieną suprantame, kad reikia gaudyti ir aukšlę, ko pasekoje atidirbinėjam jos gaudymą visi be išimties. Po šios treniruotės aišku, kad būtina ruoštis ir aukšlei.

Pirmoji varžybų diena – keliauju į žuvingiausią A zoną.  Jaukinu 66m distancijoje, priešingame krante, vien grūdinėmis kultūromis, su minimaliu kiekiu jauko. Gavus sektorių, nuliūdina tai, kad nėra jokio taško, įlankėlės ar tarpo tarp krūmų, kur galėčiau įmesti šėryklėlę, kuo arčiau kranto. Priešingame krante, tik krūmai, kurie giliai įeina į vandenį, kas reiškia, kad gaudysiu gerokai giliau nei kiti kolegos. Pagal turimą treniruočių informaciją, pačios perspektyviausios karpio gaudymui valnados, tai pirma ir paskutinė.  Po starto dedu visas viltis į karpį. Pirma valanda 0, nors matau dešinėje pusėje, tolyn į zonos kraštą, karpius gaudo intensyviai. Nenorėdamas pabaigti antros valandos su 0, pradedu gaudyti aukšles. Pagavęs 20vnt aukšlų, vėl laukiu karpio kibimo, nesulaukęs keliauju į artimesnę distanciją, o po jos vėl 20 aukšlių. Toks aukšlių gaudymas šioje zonoje, puikiai suprantu, kad neatneš jokio rezultato, bet iš 0 norisi išlipti. Kolegų iš kairės pusės, situacija identiška manajai, tad aukšlų pagalba stengiuosi bent šitus du apeiti. Artėjant 3h pamatau karpio kibimą, kurio realizuoti nepavyksta, bet atgimsta viltis, kad jie suaktyvėjo. Finišuoju su 4 karpiais ir labai bloga nuotaika, kuri pagerėja svėrimui pasibaigus, kaip sužinau, kad viskas baigėsi ne taip blogai, lieku per patį viduriuką iš 22 11-tas. Mano kolega iš karės lieka paskutinis, dar sekantis, prieš paskutinis.

Antra varžybų diena – Apsidžiaugiu iš vakaro sužinojęs, kad keliauju vėl į A zoną. Svajoju apie kraštinius sektorius, kuriuose žuvies kiekis ir aktyvumas gerokai didesnis, nei viduryje zonos. Deja, gaunu žinią, kad keliauju į patį centrą, į 11 sektorių, kuriame pirmąją varžybų dieną nebuvo karpių, kaip ir aplinkiniuose sektoriuose. Nuotaika prasta, dar nemaloniai nuteikia, kad mano sektoriuje, vėl neina žvejoti prie pat priešingo kranto, nes per sektoriaus plotį, vandenyje krūmai, nors iš dešinės įsikūres vokietis, turi idealų priėjimą prie pat kranto, kaip ir iš kairės serbas, tarp krūmų turi gražią įlanką. Pradedu tik su vienu tikslu – karpis, nes po pirmos dienos, pažiūrėjus rezultatus, matau kokiose pozicijose atsirado sportininkai, nuo starto iki finišo, gaudę vien aukšles, ir gaudę po 100vnt į valandą, ne ta zona aukšlėms... Artėja antros valandos pabaiga, o pas mane vis dar baronka 0, nors iš dešinės vokietis jau turi pritraukęs solidų kiekį stambių žuvų, keikiuosi, kad gaudyti labai arti priešingo kranto, neturiu galimybės... Nors neplanavau, bet vidus sako, kad reikia bėgti nuo gėdos, pasiimu aukšline meškerę, kapanojuosi iš 0. Labai psichologiškai padeda mano treneris Marius, palaikydamas ir ragindamas gaudyti tik karpį. Tad su aukšlėmis ilgai nežaidžiu... Trečią valandą atsiriša ir vėl pradedu rinkti svorį, du karpiukai jau sietelyje, įvyksta kibimas, kaip pačio kibimo metu, nutraukiamas 0.18 pavadėlis. Toliau sugaunu žuvį, kurios laukiau visą savaitę ir jos norėjau, tai nedidelis ūsoriukas. Dar vienas karpis nueina traukiant jį. Antrą dieną baigiu su 5 karpiukais, ūsoriuku ir keliomis dešimtimis aukšlių, kas leidžia surinkti solidų svorį ir zonoje užimti 8 vietą. Kuo ši diena baigėsi tokiame neperspektyviame sektoriuje, geriau ir nereikia norėti.

Susirinkus visai komandai, tampa aišku, kad ir kaip norėjome pasitempti aukštyn, deja nepavyko.

Iš įrangos kiekvienas turėjome meškeres su mono ir pintais valais, tolimai ir vidutinei distancijai, aukšlėms. Jaukai kiekvienam dveji, aukšlėms ir karpiui. Grūdinės kultūros ir gyvi masalai, maksimaliais kiekiais kurie leidžiami. Čia nieko netrūko. Kitas dalykas, techninis lygis, tolimas distancijas pasiekti mono valais, taiklumas. Kitas niuansas, galimybė gaudyti 100 žuvų per 1h.

Nesupratom taktinio niuanso, kur kaip kurios šalys šerdavo 8m iki kranto, o gaudė prie pat jo. Padarydavo tašką į kurį surinkdavo smulkią žuvį, o gaudydavo už jo, kur galėdavo naudoti gyvus masalus, kurių nepuldavo aukšlės, bent pas mane, į tašką jokio gyvo masalo nepaduosi, nes po minutės, nelikdavo nieko.

Trenerių štabas – stengėsi ir dirbo dėl geresnio rezultato, kas liečia trenerius, jokių pastabų, viskas buvo atidirbta, informacija reikalinga sportininkui, padėta ant lėkštutės, aukščiausias koks įmanoma lygis. Kas liečia trenerių štabą, galiu drąsiai pasakyti , kad geriau šiuo metu Lietuvoje nėra, tą galiu pasakyti, pabuvojęs trečiajam pasaulio čempionate iš eilės.

Ačiū visiems komandos nariams, už tai, kad buvome ir išlikome komanda.

Lenkiu galvą mūsų rėmėjams, kurių pagalba mums leido pasiekti net Portugaliją. Ačiū – Lietuvos Rytas, KOTAS, Feederfishing.lt/eshop , Žvejo Kultas, Genlog, Žvejo Instinktas ir fiziniams asmenims, kurie nenorėjo viešumo.

Epilogas protingiausiems pasaulio komentatoriams – labai gailą, kad gavome daug žinių, patirties, bet ne rezultatą Lietuvai. Kolkas geresnis rezultatas ir negalimas, kol nepradėsime važinėti po tarptautines varžybas, mokytis ir semtis patirties, ne savo balose. Į pasaulio čempionatus važiuoti reikia, norint rezultato, kitų kelių nėra,kaip ir sportininkų, kurie be šios patirties, galėtų rodyti geresnį rezultatą.

„Protingiems“ žinovams, dar noriu paminėti apie trenerių kompetenciją, kuri padėjo vienam sportininkui, pasiekti aukščiausią asmeninį rezultatą, per visus pasaulio čempionatus. Jei ne jų teisingas darbas, to ne būtų buvę.

Priešakyje Italija, su dar sudėtingesniu telkiniu ir didesnėmis žuvimis. Dar sunkesnis kelias laukia naujos rinktinės, kuris tikėkimės,  bus sėkmingesnis...